Stiklinėj pasakoj įkalinta jaunystė,
Žuvėdros klyksmu verianti ausis.
Pakilt pieštam dangun nedrįs ji,
Nes vien tik stiklo šukėm besugrįš...

Pro uždaras duris įskrieja aidas.
Variniais laiptais leidžiasi tamsa.
Jie gers viltis, kurios prakeiktos,
Įrėžtos stiklo pasakos lape.

Žuvėdros plunksna siuvinėja naktį
Ir lygina sočios tamsos raukšles.
Matyt žvaigždžių tau gali nebetekti,
Nes raukšlės gilios, siūlo vien tik joms užteks.

Užversiu knygą jos dar nepabaigus
Ir apraizgysiu ją tvirta viela.
Nes paskutiniam pasakos lape
Beliko aidu raudanti tyla.