Šiąnakt siaučia pūga.
Ilgu vienai saulėgrįžos naktį.
Išeinu praeitin.
Vėjas priešinis atneša dainą
Iš tenai, pradžių pradžios, jaunumės, —
Ir neklaidūs, rodos, takai,
Ir tvirta kadaginė lazda.
Bet...
Nerandu praeities —
Ant apsnigto suolo po mano vaikystės langu
Besėdinti dabartis —
Menkutė tokia, kretanti, bet — mano.
Sėdim dviese ir tylim.
Du juodi akių angliukai
Pro raukšlių voratinklį
Įdėmiai žvelgia į sielą.
Mudvi buvom drauge,
Kai raižė lemtis tas raukšles —
Skausmo, juoko, ilgesio...
Ko beieškai many, dabartie?
Kai viskas praėjo...
Tu viena man likai.
Taip noris paliesti kiekvieną raukšlelę.
Paklausykim dar šiąnakt vėjo dainos pūgoj.
Kol veidrodis nesudužo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2012-12-16 17:48:38
Gražiai apie dabartį, nes praeitis- tai tik mintys, kurios ateina, nueina, darnoj skamba vėjo daina.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-12-16 12:44:12
Gerai pabūt, pasikalbėt su savimi... Man eil. patiko.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2012-12-16 10:16:09
Taip, naktis ir pūga daug minčių, prisiminimų pažadina.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2012-12-16 04:24:05
Suprantama.
Bet gi daug kur galima net iš savęs neišėjus, kaip, pvz., iš ŽŽ sugrįžti į Rašyk... Bent patriukšmauti smagiau...