neparašiau nei sau, nei tau spalvoto laiško,
tiesiog — toks baltas laikas — gruodžio vidurys.
susapnavau, kad kasa gilių, platų griovį,
ir vandenys gurnėdami subėga į mane.
           o aš tvirtai laikausi į turėklus įsikibęs,
           linguoja horizontas tarp debesies krantų.
           ir taip nevykusiai ir baugiai slenka laikas,
           atsibudau prie durų tavo — bestovįs.
                        pabeldžiau vieną kartą, niekas nė negirdi,
                        tiktai šuva suamčioja tamsoj.
                        viduj — tyla, prie seno ąžuolinio slenksčio
                        sugirgžda vyriai — mano tuštuma...