vyriai
neparašiau nei sau, nei tau spalvoto laiško,
tiesiog — toks baltas laikas — gruodžio vidurys.
susapnavau, kad kasa gilių, platų griovį,
ir vandenys gurnėdami subėga į mane.
o aš tvirtai laikausi į turėklus įsikibęs,
linguoja horizontas tarp debesies krantų.
ir taip nevykusiai ir baugiai slenka laikas,
atsibudau prie durų tavo — bestovįs.
pabeldžiau vieną kartą, niekas nė negirdi,
tiktai šuva suamčioja tamsoj.
viduj — tyla, prie seno ąžuolinio slenksčio
sugirgžda vyriai — mano tuštuma...