Išmainiau vilką į vilką.
Tąkart, kaip įprasta, lijo.
Nešiau ant kupros miegantį,
lašai ritosi skruostais,
mirko kojos pelkynuose
pakeliui namo.
Baltos vilko akys —
šalta mėnulio šviesa —
smelkėsi mirties nuojauta.
Žvėris, pajutęs žmogišką šilumą,
įsisegė gerklėn dantimis,
nepaleidžia.
Jaunas dar, negalvoja.
Jau šimtą dienų
ir šimtą vieną naktį,
laukdamas peilio į nugarą, tyli jis.
Nežudysiu draugo,
priešo kailyje gimusio,
gedinčio motinos
pasiutlige staugiančios.
Niūniuoju lopšinę
iš lėto, negraudžiai,
tą, kur apie vaikus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-12-07 18:18:13
Patiko :)
Daug erdvės minčiai... o ir netikėta pabaiga...
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2012-12-07 17:40:54
...vilko kailyje ėriuko širdis...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-12-07 14:15:32
Tekstas su erdve interpretavimui. Įdomūs siužetiniai vingiai. Jausmų spyruoklė paruošta spriegti.
Vartotojas (-a): jolija
Sukurta: 2012-12-07 11:36:51
Kažkas netikėta, labai įdomu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-12-07 11:19:21
Aha, pritarsiu Ramunei, pabaiga netikėta.