Išmainiau vilką į vilką.
Tąkart, kaip įprasta, lijo.
Nešiau ant kupros miegantį,
lašai ritosi skruostais,
mirko kojos pelkynuose
pakeliui namo.
Baltos vilko akys —
šalta mėnulio šviesa —
smelkėsi mirties nuojauta.
Žvėris, pajutęs žmogišką šilumą,
įsisegė gerklėn dantimis,
nepaleidžia.
Jaunas dar, negalvoja.
Jau šimtą dienų
ir šimtą vieną naktį,
laukdamas peilio į nugarą, tyli jis.
Nežudysiu draugo,
priešo kailyje gimusio,
gedinčio motinos
pasiutlige staugiančios.
Niūniuoju lopšinę
iš lėto, negraudžiai,
tą, kur apie vaikus.