Aš – vėlyvas ruduo.
Neša vėjas dangum pilkas draikanas mano dienų,
Bloškia žemėn – lietum,
Nepalaistančiu žiedo,
Tik pravirkdančiu vienišą medį,
Gyvą medį, dar mokantį verkti.
Aš – vėlyvas ruduo.
Dar blaškausi, dar ieškau kažko, dar geidžiu
Į nebūtą sugrįžti,
Dar tikiu išsipildymu.
Vėlų vakarą muzika tyliai
Tavam kambary groja ilgesį...
Ko tas vėjas šiąnakt?
Ko tas vėjas už lango šitaip rauda nakty?
Tu į tamsą žvelgi –
Ji neprimena nieko?
Paryčiais, paliesta šalčio pirštų, aš jau būsiu
Į baltąją pūgą pavirtusi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-11-25 17:48:59
Išgyventa ir puikiai perteikta.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-25 17:15:55
Taip jautriai... iki pat gelmių...
Vartotojas (-a): jolija
Sukurta: 2012-11-25 17:01:43
Liūdna pasidarė...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2012-11-25 13:19:35
Suprantamas, jautrus, tikras.
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2012-11-25 12:04:11
Jausmai su tikėjimu.
Anonimas
Sukurta: 2012-11-25 10:31:41
jautru,gilios mintys..
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-11-25 08:47:01
Kiekviena eilutė, pasikartojimai su svoriu. Labai įtaigu. Išgyventos, brandžiai įprasmintos jaudinančios eilės.