Aš – vėlyvas ruduo.
Neša vėjas dangum pilkas draikanas mano dienų,
Bloškia žemėn – lietum,
Nepalaistančiu žiedo,
Tik pravirkdančiu vienišą medį,
Gyvą medį, dar mokantį verkti.
Aš – vėlyvas ruduo.
Dar blaškausi, dar ieškau kažko, dar geidžiu
Į nebūtą sugrįžti,
Dar tikiu išsipildymu.
Vėlų vakarą muzika tyliai
Tavam kambary groja ilgesį...
Ko tas vėjas šiąnakt?
Ko tas vėjas už lango šitaip rauda nakty?
Tu į tamsą žvelgi –
Ji neprimena nieko?
Paryčiais, paliesta šalčio pirštų, aš jau būsiu
Į baltąją pūgą pavirtusi.