Kai nuodėmę utilizuosiu kaip kokią utėlę ar blakę,
Aukščiausias protas juoksis oriai, paslaptingai, tyliai.
Pontifikui liepus liausis bomžai odekoloną lakę,
O saulėgrąžas gliaudys nusvilę svetimšaliai kikiliai.
Altorių šešėly Liudas V. vaitos: Dieve, kam mane nuvylei?
Rasos nuo vyno jo rožiniai akiniai, prakaituos delnai
Kai glamonės panelę Vilę, o laimingai vedę nevykėliai
Ir pateptieji reflektuos maldą barokinėj erdvėj tyliai.
Prisėlinęs tyliai sunaikinsiu nepadoriai seną mintį,
Paspaudęs iš visų jėgų nuodėmių atleidimo mygtuką.
Šventikas geria brendį – nėra kam darbo žmogų ginti,
Todėl nuoširdi išpažintis per pietų pertrauką užtrunka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-11-18 10:25:30
Taip čia jau nelengvam pasiskaitymui
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-18 08:49:43
Kad ir paslaptingai tyliai Autorius slepia mintį, ji — kaip išdavikė...
:)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-11-17 23:24:20
giliai pasikasėt...perskaičiau su malonumu
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-11-17 13:29:25
atleidimo mygtukas*
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-11-17 13:28:45
Šmaikščiai..... ir tas nuodėmių atleidomo mygtrukas... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-11-17 12:16:43
Žinau, jog autorius ir taip jau šmaikštus. Bet ne visuomet linksmi žmonės rašo linksmas eilęs - šįsyk išimtis. :) Beje, eilėraštis nėra šiaip iš lemputės - mintis nors ir paslėpta, tačiau pagaunama. O aš dabar geriu Paracetamol - virusą pasigavau... :(