Kai nuodėmę utilizuosiu kaip kokią utėlę ar blakę,
Aukščiausias protas juoksis oriai, paslaptingai, tyliai.
Pontifikui liepus liausis bomžai odekoloną lakę,
O saulėgrąžas gliaudys nusvilę svetimšaliai kikiliai.

Altorių šešėly Liudas V. vaitos: Dieve, kam mane nuvylei?
Rasos nuo vyno jo rožiniai akiniai, prakaituos delnai
Kai glamonės panelę Vilę, o laimingai vedę nevykėliai
Ir pateptieji reflektuos maldą barokinėj erdvėj tyliai.

Prisėlinęs tyliai sunaikinsiu nepadoriai seną mintį,
Paspaudęs iš visų jėgų nuodėmių atleidimo mygtuką.
Šventikas geria brendį – nėra kam darbo žmogų ginti,
Todėl nuoširdi išpažintis per pietų pertrauką užtrunka.