Rudeninėn saujon

Merkias vakarai tyloj aidais,
Kaminų dūmais ir pilku rūku.
Lapais į amžinybę numestais
Darganos pasitikti einu.

Apsisupęs įmirkusia skraiste,
Lyg laikas – godus ir aklas,
Rudenio saujon lekiu bėgte,
Vedamas pažliugusio tako.

Greit medžiai baltuos lyg gėlės,
Kai šiaurės vėjas ganys elnius.
Gal išgins skausmo šešėlį
Ir dangus ašarom nebesrus.

O dabar viskas tik į dūšią,
Sielon sunkumu ir lengvumu.
Net išlytas svoris sukiužęs.
Tik aš meilės lašą ridenu.
skaimik

2012-11-14 13:43:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Langas Indausas

Sukurta: 2012-11-14 15:21:04

visai geras eilius. Tik venk visokių amžinybių, sušikto skausmo ir niekam neįdomių ašarų. O meilė - gerai...