Merkias vakarai tyloj aidais,
Kaminų dūmais ir pilku rūku.
Lapais į amžinybę numestais
Darganos pasitikti einu.

Apsisupęs įmirkusia skraiste,
Lyg laikas – godus ir aklas,
Rudenio saujon lekiu bėgte,
Vedamas pažliugusio tako.

Greit medžiai baltuos lyg gėlės,
Kai šiaurės vėjas ganys elnius.
Gal išgins skausmo šešėlį
Ir dangus ašarom nebesrus.

O dabar viskas tik į dūšią,
Sielon sunkumu ir lengvumu.
Net išlytas svoris sukiužęs.
Tik aš meilės lašą ridenu.