Aš — akmuo, pastovus, ilgaamžis.
Saulė, vėjas — tai mano draugai.
Bėgo dienos ir keitėsi amžiai,
Ne tik aš, bet ir tu išlikai.
Aš — akmuo, susikaupęs ir kietas.
Ir palaukėj, name, po tvora,
Kur bebūčiau, užtenka man vietos.
Tu prisėdęs pagrok gitara.
Aš — akmuo — tvirtas pamatas namo.
Aš uola tarp uolų milžinų.
Man mergelės dainas išdainavo,
Kai jos laukė bernelių jaunų.
Aš akmuo, savimi aš laikausi,
Lietūs tirpsta manam skambesy.
Ir šis laikas išties man brangiausias
Vien dėl to, kad šioj žemėj esi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-06-02 11:42:22
man toks, atskleidžiantis abi žmogaus dalis- išorinę ir vidinę pusę
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-06-01 23:49:10
Labai dainingai perskaičiau.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-06-01 19:19:39
Ne tik saulė ir vėjas, bet ir aš „draugauju“ su akmenimis.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2012-06-01 12:12:27
Ne, nesi akmuo, bet gebi pakelti tiek, kiek jis.
O prie eilėraščio dar sugrįšiu.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-06-01 10:26:07
Daina... Nusikėliau į Salomėjos Nėries laikus :)
Anonimas
Sukurta: 2012-06-01 10:09:49
Aš akmuo, savimi aš laikausi,...
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2012-06-01 10:02:01
Čia akmens pajautimas...:) o širdis niekaip negali būti akmeninė - joje gyvena jausmai:) ačiū už atsiliepimus:)
Anonimas
Sukurta: 2012-06-01 09:58:27
kaip daina
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-06-01 09:36:06
Gražu, akmenėli.