Sustojau.
Nežinau nė ką daryti,
Nes į akis įėjo muzikantai groti.
Ir — o pasauli —
Koks tu nuostabus esi!
Ir koks talpus mažytis tavo žodis!
Žiedais jau marginas pirma gėlė,
Dar nedrąsi, it nežinotų, kaip pražysti.
Aukštų padangių vieversys
Pakilo dar aukščiau — į širdį.
Ir medžiai ūžauja, iš pašalo išėję,
Šukuoja dangų debesys nugulę.
Ne kartą savyje kaip drobėje
Bandžiau pasaulį piešti,
O čia tik atkarpėlė jo,
Tik lašas nuo dzievulio, kapsintis į žemę...
Kalena gandras,
Seną gūžtą radęs,
Dar alkanas,
Bet smaguriaujantis atsiminimais.
O aš, neklaužada, dar vis bandau
Nors žagaru į šluotą įsisprausti
Prie savo kojų mažame kieme,
Juo pakutenti žalią žolę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-04-20 19:23:05
Gyvai, įdomiai.
Vartotojas (-a): Fillete
Sukurta: 2012-04-20 17:24:55
Pasaulis tikrai nuostabus...:) optimistiškai
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-04-20 14:16:45
Talkon, mielas Pranai, talkon niekad nevėlu...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-04-20 12:02:42
Gražus Jūsų pavasaris...skambantis, nenustygstantis vietoje
Anonimas
Sukurta: 2012-04-20 11:19:03
:))