Sustojau.
Nežinau nė ką daryti,
Nes į akis įėjo muzikantai groti.
Ir — o pasauli —
Koks tu nuostabus esi!
Ir koks talpus mažytis tavo žodis!
Žiedais jau marginas pirma gėlė,
Dar nedrąsi, it nežinotų, kaip pražysti.
Aukštų padangių vieversys
Pakilo dar aukščiau  — į širdį.
Ir medžiai ūžauja, iš pašalo išėję,
Šukuoja dangų debesys nugulę.
Ne kartą savyje kaip drobėje
Bandžiau pasaulį piešti,
O čia tik atkarpėlė jo,
Tik lašas nuo dzievulio, kapsintis į žemę...
Kalena gandras,
Seną gūžtą radęs,
Dar alkanas,
Bet smaguriaujantis atsiminimais.

O aš, neklaužada, dar vis bandau
Nors žagaru į šluotą įsisprausti
Prie savo kojų mažame kieme,
Juo pakutenti žalią žolę...