Santrauka:
Prašymas, prisiminus M. Martinaitį
Numegzkit, bičiuliai, man kelią iš arimų
ir iš eglių visada žalių.
Akmenį juodžiausių praradimų
aš užklosiu tuo keliu.
Ir gulės jis, nugrimzdęs į vienatvę -
nebeslėgs, negraudins širdies.
Ir atrodys, kad visai nebuvo
tų juodų metų ir nevilties.
Ką brangaus turėjau, kas žuvo -
pasimirš ir niekad neskaudės...
Numegzkit.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-04-16 16:37:12
Tas prašymas labai jautriai paliečia.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-04-12 22:42:33
Nusisekęs, gerai perteikta nuotaika
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2012-04-12 19:22:20
jautru
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-04-12 18:51:31
Renata tuoj pat suranda, kas su kuo panašu :) Čia, kiek supratau ir turėjo būti panašu. Vykęs kūrinys, patiko.
Anonimas
Sukurta: 2012-04-12 17:15:13
Graži toji daina, ačiū, kad priminėte)