Kadaise tu ėmei mane į glėbį
Ir mylavai iki skaudžių gelmių,
Iš kur laivai povandeniniai kyla
Ir draugas draugui – Dievas,
Nes be jų
Čia niekas tau padėti neateis.
Sunkiau už šviną užguli galingą laivo plieną:
- Dainuok!
- Laiškus rašyk!
- Ar nerašytus perskaityki juos,
Mergaitės laukiančios balsu.
Tavęs va šitokio tikriausiai net nesusapnuos.
O vis tik gera atsimint save,
Galingų vandenynų žmogų,
Parplukdžiusį prie prieplaukų laivus
Ir nei už mirusius,
Nei už gyvus
Net Tau nepadėkoti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2012-04-04 18:40:58
Ir nei už mirusius,/ Nei už gyvus/ Net Tau nepadėkoti.
bet... kaip su trečiuoju tostu (tylint) ? tikriausiai reikia.
būkim!
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-03-29 22:35:20
Taip gali rašyti tik pats išgyvenęs ir pajutęs jūros skaudžias gelmes. Lenkiu galvą.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-03-29 19:39:25
Pirma strofa pasirodė įdomiausia :) ypač paskutinės trys eilutės. Apskritai įdomūs įvaizdžiai, nešantys savy puikų turinį.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2012-03-29 15:14:04
Prisiminimų gelmės.
Anonimas
Sukurta: 2012-03-29 09:14:50
Stiprios bangos skalauja atmintį.