Kadaise tu ėmei mane į glėbį  
Ir mylavai iki skaudžių gelmių,
Iš kur laivai povandeniniai kyla
Ir draugas  draugui – Dievas,
Nes be jų
Čia niekas tau padėti neateis.

Sunkiau už šviną užguli galingą laivo plieną:
- Dainuok!
- Laiškus rašyk!
- Ar nerašytus perskaityki juos,
Mergaitės laukiančios balsu.
Tavęs va šitokio tikriausiai net nesusapnuos.

O vis tik gera atsimint save,
Galingų vandenynų žmogų,
Parplukdžiusį prie prieplaukų laivus
Ir nei už mirusius,
Nei už gyvus
Net Tau nepadėkoti.