Į darbą išeinu kasdien,
Tačiau ne taip, kaip įprasta,
Kaip buvo neseniai -
Keliauja laikrodžiai savo keliais
Ir nesvarbiu,
Giedos ar negiedos gaidžiai.
Jautrios minutės tyloje
Užsikuriu akių ugnelę menką -
Ten, po vokais, dangus žvaigždėtas visados,
Bet kol su savo duonos guruliu burnoj,
Kol žodis apkabinęs sielą laiko,
Man gera būti prie ugnies savos
Ir laiminti širdy dar spurdantį
Jo Prakilnybę Laiką.
Žegnojuosi ar ne,
Bet poterių bažnyčios nekartoju -
Kartais užtenka žodžio, kai girdžiu,
Kaip mano lūpomis jį Dievas siunčia Žmogui.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-03-20 01:37:23
Beje, nebuvau kiek, esu ir užsiėmusi, tačiau poetinius Jūsų kūrinius- visus apčiuopiu... po ankstesniais esu pareiškusi mintis išsamiau :) AČIŪ :)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-03-20 01:08:26
... ar reikia ką bepridurti? :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-03-19 22:54:06
labai vykęs eksperimentas, daugiau tokių...
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-03-19 17:13:51
Jautrios minutės tyloje
Užsikuriu akių ugnelę menką -
Ten, po vokais, dangus žvaigždėtas visados,
Bet kol su savo duonos guruliu burnoj,
Kol žodis apkabinęs sielą laiko — apžavėjo