Į darbą išeinu kasdien,
Tačiau ne taip, kaip įprasta,
Kaip buvo neseniai -
Keliauja laikrodžiai savo keliais
Ir nesvarbiu,
Giedos ar negiedos gaidžiai.
Jautrios minutės tyloje
Užsikuriu akių ugnelę menką -
Ten, po vokais, dangus žvaigždėtas visados,
Bet kol su savo duonos guruliu burnoj,
Kol žodis apkabinęs sielą laiko,
Man gera būti prie ugnies savos
Ir laiminti širdy dar spurdantį
Jo Prakilnybę Laiką.

Žegnojuosi ar ne,
Bet poterių bažnyčios nekartoju -
Kartais užtenka žodžio, kai girdžiu,  
Kaip mano lūpomis jį Dievas siunčia Žmogui.