Haiku. Encheiridion

Snaigių siauta ir saulė
Paskęsta akyse
Gelmė prieš gelmę
.                                         7-6-5

Švinta akyse
Pro snaigių siautą saulė
Gelmė prieš gelmę
                                        5-7-5

Saulė pūgoj
Ir akyse
Dvi gelmės
                                        4-4-3

.            Modernus variantas:
snaigės
saulė  akys
gelmės
                                      2-4-2  
    
            Post postmodernus:
o
groži                                    
ak
                                     1-2-1


           Variantas „Omega“:

0*
                                     0-1-0


.           *Šis variantas, nors naujajam haiku konkursui netinka, labiausiai japoniškas – rytietiškas: vienišas hieroglifas išreiškia ribą, kur susisiekia būtis ir niekis. Antimaterijų, antipasaulių riba, susilydę priešybių lankų galai. Visatų vienis. Suprantama, ne kiekvienam duota tai iškart pajusti. Būtis neparuošė homo sapiens nirvanai. Mistikai – sufijai, jogai, dervišai, šamanai ir kitokie – jie įsižiūri. Naudinga, puiku akis įsmeigt į bambą. Tik ne ilgiau, nei nusibos.
            Mat sapiens psichologija, taigi ir mudviejų, skaitytojau, prigimtis priešinasi tokiai transformacijai,  kiekvieno haiku žygiui į tašką OMEGA  – ištirpti. Kiekvienas sustojame toje gelmėj ar aukštyje, kur mums jaukiausia. Pasistatom savąjį eilėraštį. Linkę mes pasidžiaugti mūsų netobulu pasauliu. Gamtoje ir mene.

            Menas – harmoningos laisvės šaltinis. Neretai, ypač mūsų laikais, šaltinis tas teršiamas siekio  „nežmoniškai, kad tik kitoniškai“.
O čia ne kitoniškai, bet tyrimas.
„Modernus variantas“:  2-4-2  – aiškus ir logiškas, tik kraujo mažoka, tad reikalauja daug vaizduotės.
„Post postmodernus“   1-2-1  – artėja prie konceptualumo, tos post viršūnės, kur sumanymas, idėja – jau ir yra kūrinys... Tai postposčiau, negu „viskas – menas“.  Bet – o, ironike dialektika! Gimęs dailininko šūdo dėžutėje, anas „minties menas“ linkęs įsikūnyti itin svarios materijos luituose. Arba piešiniuose „kaip visi“.

            Tradicijos pašvęstos formos:  5-7-5,  ar 14 eilučių, ar kita – tai Daliuteisk haiku  l a z d u t ė,  kurią randame gatavą, lyg degtukus ir malkas medžiotojų trobelėje. Galim lazdutę pasiimt ir remtis. Meno dėsniai nedraudžia, net skatina ir savo asmeninę lazdą išsilaužti, išsipjauti, išdrožinėti. Draugui dovanoti. Tai įdomu.
            Čia tas pat, kaip įsmeigti savą tašką Malevičiaus kvadrate: kur jo vieta, to taško?
            Ir paaiškėja sapiens esmė – jo vieta ne vienyje.
            Tik meilėje.


Encheiridion – vadovėlis, knyga, kardas, ginklas. Nurašyta iš „Epiktetas“, leidykla „pradai“, 2001.
Algmar

2012-03-17 22:22:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2012-03-18 10:07:39

Visokio "meno" dabar prikurta, bet man nepriimtina.Aš tokį "meną" vadinu labai paprastai–proletariniu arba tvoros menu. Kai negali nieko gražesnio sukurti, kuri bet ką, kas tavo pasąmonėj.O ne pas visus ta pasąmonė vienoda. Priklauso nuo išsilavinimo ir žmogaus intelekto, ir dar auklėjimo, nuo visuomenės priimtų gyvenimo normų.O seimas, man ne autoritetas. Ten juk susirenka iš visų sluoksnių, todėl ir turim tokį gyvenimą, kaip šiuolaikiniame "tvorų" mene. Kokia visuomenė- toks ir seimas

Vartotojas (-a): Algmar

Sukurta: 2012-03-18 00:11:55

Puikus Kaimynės haiku įkvėpė beveik ne plagiatui:

Plaukia pasroviui begėdiškai
Šūdina laikraščio skiautė
Ar ne seimo ten nuotrauka?

Kaipo skiemenų formulę laikau nesusipratimu – nebepresuosiu.

Anonimas

Sukurta: 2012-03-18 00:02:41

:)

Vartotojas (-a): Algmar

Sukurta: 2012-03-17 23:42:50

Spika. Malonu kad pasižiūrite. Dėl viso ko kopijuoju aprašymą:
„Italas Piero Manzoni prigamino 90 nedidelių (30 g.) vienodų geltonos spalvos skardinių su užrašu „Merde d’Artiste. CONTENU NET GR 30. CONSERVES AU NATUREL” ir dalijo visiems panorusiems jį įsigyti. Kas buvo jų viduje — istorija nutyli, vis dėlto, lakią vaizduotę turintys skaitytojai ko gero jau užuodžia „stebuklingosios” dėžutės turinį.
Šiuos „koncervus” išradingasis menininkas pagamino ne grožėjimuisi, o nusprendė parduoti juos. Kiekvieną. „Menininko šūdo” skardinę Piero Manzoni įkainojo tuometinėmis aukso kainomis (apie 1,12 $ už gramą).
Postmodernistinio meno rūšis, idėjų menas, jau 7 dešimtmetyje buvo pradėtas vadinti konceptualizmu amerikiečių dailininko Sol Le Witt dėka. Įsigalėjęs dailės krypties pavadinimas sėkmingai liudija jo esmę: kūrinio atlikimas yra antraeilis dalykas — pirmoje vietoje atsiduria pagrindinis sumanymas ir idėja. Nors Sol Le Witt pirmiausia reiškėsi kaip minimalistas, jis buvo ryškus konceptualiosios formos šalininkas.“
Taip einantis, be „šūdas“ verstis keblu. Ir nereikia – visi žodžiai puikūs savo vietoje. O filosofijoj šūdo nė kiek nemažiau, negu, pvz., Seime.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2012-03-17 23:10:44

Nesu taip gerai nusimananti apie haiku, kad prieštaraučiau ar pritarčiau.Tik jei jau imatės reikšti savo mintis filosofiškai, tai gal be to ŠŪDO galima apsieiti? Ir taip jo aplinkui užtenka