Snaigių siauta ir saulė
Paskęsta akyse
Gelmė prieš gelmę
.                                         7-6-5

Švinta akyse
Pro snaigių siautą saulė
Gelmė prieš gelmę
                                        5-7-5

Saulė pūgoj
Ir akyse
Dvi gelmės
                                        4-4-3

.            Modernus variantas:
snaigės
saulė  akys
gelmės
                                      2-4-2  
    
            Post postmodernus:
o
groži                                    
ak
                                     1-2-1


           Variantas „Omega“:

0*
                                     0-1-0


.           *Šis variantas, nors naujajam haiku konkursui netinka, labiausiai japoniškas – rytietiškas: vienišas hieroglifas išreiškia ribą, kur susisiekia būtis ir niekis. Antimaterijų, antipasaulių riba, susilydę priešybių lankų galai. Visatų vienis. Suprantama, ne kiekvienam duota tai iškart pajusti. Būtis neparuošė homo sapiens nirvanai. Mistikai – sufijai, jogai, dervišai, šamanai ir kitokie – jie įsižiūri. Naudinga, puiku akis įsmeigt į bambą. Tik ne ilgiau, nei nusibos.
            Mat sapiens psichologija, taigi ir mudviejų, skaitytojau, prigimtis priešinasi tokiai transformacijai,  kiekvieno haiku žygiui į tašką OMEGA  – ištirpti. Kiekvienas sustojame toje gelmėj ar aukštyje, kur mums jaukiausia. Pasistatom savąjį eilėraštį. Linkę mes pasidžiaugti mūsų netobulu pasauliu. Gamtoje ir mene.

            Menas – harmoningos laisvės šaltinis. Neretai, ypač mūsų laikais, šaltinis tas teršiamas siekio  „nežmoniškai, kad tik kitoniškai“.
O čia ne kitoniškai, bet tyrimas.
„Modernus variantas“:  2-4-2  – aiškus ir logiškas, tik kraujo mažoka, tad reikalauja daug vaizduotės.
„Post postmodernus“   1-2-1  – artėja prie konceptualumo, tos post viršūnės, kur sumanymas, idėja – jau ir yra kūrinys... Tai postposčiau, negu „viskas – menas“.  Bet – o, ironike dialektika! Gimęs dailininko šūdo dėžutėje, anas „minties menas“ linkęs įsikūnyti itin svarios materijos luituose. Arba piešiniuose „kaip visi“.

            Tradicijos pašvęstos formos:  5-7-5,  ar 14 eilučių, ar kita – tai Daliuteisk haiku  l a z d u t ė,  kurią randame gatavą, lyg degtukus ir malkas medžiotojų trobelėje. Galim lazdutę pasiimt ir remtis. Meno dėsniai nedraudžia, net skatina ir savo asmeninę lazdą išsilaužti, išsipjauti, išdrožinėti. Draugui dovanoti. Tai įdomu.
            Čia tas pat, kaip įsmeigti savą tašką Malevičiaus kvadrate: kur jo vieta, to taško?
            Ir paaiškėja sapiens esmė – jo vieta ne vienyje.
            Tik meilėje.


Encheiridion – vadovėlis, knyga, kardas, ginklas. Nurašyta iš „Epiktetas“, leidykla „pradai“, 2001.