7

    \„Viskas, kas išeina iš žmogaus — netiesa\“, taip, atrodo, šventraščiai byloja, nors pats žodis \„šventas\“ ateina iš žmogaus, iš kasdienybės, kaip išskirtinumas, turintis neliečiamybę, peržengiantis eilinio asmens kasdieniškumą, kitiems, nešventiesiems esantis tikslas, siekinys. Man rodos, šventa — tai, kas nežmogiška, ko žmogus negali sukurti ir padaryti, pavyzdžiui, žiemos ryto skaistumas yra šventas, bet kad tai patirtum tereikia mažmožio — užsimiršti, nusiimti \„geismo ir stokos akinius\“ ir pažvelgti betarpiškai, svečio žvilgsniu ir visu savimi susilieti su žiemos rytu. Daug tai, ar mažai? Man regis: būtina, prisiliesti, susilieti  kas dar ne žmogaus \„įrankis\“, kas dar nepaliesta savininko žvilgsniu, dar nepripėduota. Iš tokio potyrio gimsta nepakartojama raiška.

   Visi mes, mirtingieji (bet juk yra daugelis tikinčių amžinuoju gyvenimu ir prisikėlimu, čia mano intarpas, tad ši ištarmė skirta tiems, kurie yra mirtingi), pasmerkti būti Dangaus ir Žemės vaikais. Dangun veda kalba, Žemėn — bekalbiai daiktai. Tam, kuris daugybę metų eina kalbos keliu, ištuštėja  ir pabosta Dangus, ir jis pasiilgsta Žemės. Toks ir mano likimas: įkyrėjęs Dangus privertė mane atsisukti į Žemę ir jos grožį. Arvydas Šliogeris  „Melancholijos archipelagai“
  
   Nors nesu „kalbos mašina“, kaip save įvardijo gerbiamas mąstytojas, bet mano ryšys su kalba yra gan intensyvus, bandau su ja susidraugauti, o po ligos ir negalios  keturiolika  paskutinių mano gyvenimo metų dar labiau suintensyvėjo, dangūs — žmogaus mąstymo vertikalė gan nublanko, prarado savo žavesį, o bekalbiai daiktai liko kaip dekoracija, priedėlis prie žmogiškumo apžavų: meilės, laisvės, laimės, draugystės,  grožio, ilgesio, liūdesio, melancholijos... Dangus — Žodis reiškia absoliučią tiesą, kurios spinduliuose, t. y. šios tiesos laisvėje ir gyvena žmogus. Pasirinkimo galimybė gan siaura: tikėti ir išpažinti šią tiesą. „Iš pradžių buvo Žodis. Ir tas Žodis buvo pas Dievą. Žodis tapęs Dievu.“ Taip skelbiama pradžia. Ko pradžia? Arba, kas toje pradžioje? Pasaulis? Žmogus? Tikėjimas? Kas toji pradžia man, kaip individui, ne knyginė, išskaitoma ir tikėjimo judesiu priimama kaip tiesa. Taip prasidėjo mano kelias į pradžią. Aš tau esu rašęs apie savo bekalbius potyrius, apie „švytinčią leliją ir pajūrio viksvą“, klinikinės mirties glėbyje, tiksliau sugrįžtant iš jo, įsipliekusią šviesą, šiuos potyrius bandau perkelti į kalbą.
    Gal šie potyriai ir buvo mano, kaip individo pradžia,  pirmuose dvejuose atvejuose švytėjo bekalbiai daiktai, o apie trečiąjį atvejį kalba visi grįžusieji iš už ribos.  Kas tai? Mistika, regėjimai, kliedesiai? Akivaizdu viena: šioje pradžioje nebuvo Žodžio, buvo neįžodinamas juslinis potyris, tik paskui jį ateina žodis, kaip bendra šio bekalbio potyrio išraiška, kuris ir paslepia šią individualią patirtį. Prisiminiau profesoriaus Arvydo mintį:
  
     „Žodis „myliu“ pats  nieko nemyli, tik sunaikina patį jausmą.“

     Juslinė Tikrovė žmogui nepasiekiama, apie tai kalba Rytų išmintis ir Platono uolos įvaizdis, Tikrovę dengia Majos skraistė, o toji skraistė yra kalba.
     „Esu, kurs esu“ — štai ką Mozė „kalba“ apie belaikį įvykį, apie jam betarpiškai atsivėrusį „liepsnojantį krūmą“, šioje akistatoje du kosminiai individai, betarpiškai, reiškia be jokio tarpininko, šiuo atveju kalbos, štai pradžios juslinis potyris, telpantis į „esu, kurs esu“ — individuali būtis, buvimas, klasikinė pradžios išraiška. Priartėti Mozė arčiau negali, šioje nežinios akimirkoje liepsna ir reiškia nežinią, jusliška kokybė neskaidoma į kiekybę. Šios betarpiškos patirties išraiška „esu, kurs esu“ patį Mozę tenkina, jam šito pakanka, tačiau to nepakanka norint perduoti šią betarpišką patirtį kitiems, o jau tada Mozė prabyla Abraomo, Izaoko ir Jokūbo tradicija, tampa esmingai kalbantis, prabyla „dievo“ vardu, nors pats Dievas — bekalbis, bekalbė patirtis ir toliau Mozei lieka nesuprantama, o tas nesuprantamumas įvelkamas į tradicijos rūbą, tampa sustingusiu žodžio stabu. O gyvoji patirtis taip ir lieka esminga Nežinia, tos Nežinios dovana mirtingajam — belaikis ir bekalbis įvykis, juk šią patirties akimirką Mozė buvo tarsi iškritę iš žmogiškosios tradicijos, tapęs bekalbiu kosmoso individu, vadinasi sugrįžęs akimirkai į pradžią, į vienatvės dykumą.
  
     Taip tyliai, nepastebimai nuvysta gyvenimas — kaip žmogaus išdidumo simbolis, kaip toji vieta, kur mes įeiname į dvikovą su Tikrove ir kur patys  tampame realūs, g y v i. Taip nepastebimai  visas mūsų judrumas persikelia į teatrą, cirką, stadioną, tampa šešėlių  spektakliu, vykstančiu gigantiškoje Ekrano scenoje, t. y. mumyse pačiose. Mes tik jau simuliuojame gyvenimą, o mums primetama (kieno? mūsų pačių!) pseudogyvenimo modelius, likusius tik kalboje: supermodelius. A. Šliogeris „Melancholijos archipelagai“
    
     Tarsiu taip: „esu, kurs esu“ bekalbio įvykio kalbinė išraiška — individuali juslinė būtis, buvimas, Nesuprantamos Nežinios kalbinė raiška – gyvenimas, tikėjimas, religija, žmogiškasis Tikrovės mitas, iš kurio ekstensyviai bando išrūkti šiuolaikinis žmogus, įtikėjęs techno mito galia, kaip anksčiau  visagaliu „VIDJA“ – „Pradžioje buvo ŽODIS.“ Egzistencija — būtis, buvimas — bekalbis, Gyvenimas iškalbingai plepus.
  
     Keletas minčių apie laišką — epistolinį žanrą, kurį, jei tikėti Knyga ir Žodžiu, prasidėjo III tūkstantmetyje prieš Kristų.  Laiškas — raštiškas kreipimasis į konkretų asmenį. Laiškas ne tik perteikia  žinią, bet ir siuntėjo jausmus ir mintis. Šiais Ekrano laikais laiškas nunyko, prarado savo kaip žinios šaltinio reikšmę, bei polemikos žanrą. Žinutė — šio greitkelio — bendravimo forma, dažniausiai užslėpta anonimiškumu ir slapyvardžiu.
    
    Grįžti iš Dangaus (kalbos) į Žemę (bekalbių daiktų grožį) man nelemta, grįžtu į žemę tiek, kiek regiu pro savo langus, į savo Saulėkalnį grįžtu kaip į Ekrano sceną, žvelgdamas į Albino dovanotą fotografiją, kurioje ir yra tikrasis Saulėkalnis, mano pradžios Saulėkalnis, nes  į jį sugrįžti kaip į čia ir dabar neįmanoma, paprasčiausiai — jis Kitas, jo n e b ė r a, visas mano grįžimas įkalbintas vaizdinis, fotografija, kurioje sustabdyta belaikė akimirka, kuri pasikartoti nebegali, nors į kalbinę-vaizdinę išraišką  braunasi tie išbūti nekalbiniai jusliniai potyriai. Jei yra pradžia, turėtų būti ir pabaiga, ta pati bekalbė būsena, tik jau žinant nueitą kelią tiek jutiminėje juslinėje plotmėje, tiek ir kalboje. Tiek Dangaus, tiek ir Žemės — Nežinios dovana mirtingajam.