Labai prašau:
— Nedink!
Ateiki į mane ir būki kaip namie.
Gali papoteriauti, bet gali ir — ne.
Čia laisvas tu, tikėjimuos ir išmonėse savo,
Tiktai tegu išlieka dar langų stiklai —
Pro juo žiūrėjo tėvas, motina ir brolis mano,
Ateidavo į kambarius ryto šviesa,
Bet niekas taip gražiai nešviesdavo, kaip aukštas klevas,
Apspitęs inkilais.
O Vakare, kol dviese dar,
Žiūrėkime, sukritę akimis, pro langus.
Tik šitaip galime dar atsimint save,
Kalbėt į tėvą, motiną, į brolį
Ir užsimiršt, kad vietoj klevo — tuštuma.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-03-20 01:35:42
Skaudokai, tačiau geras pokalbis. Nuostabūs Jūsų pokalbiai.... geri. Raminantys ĖJIME :) - juk ir ąš einu, ir kiti... Pasiimu Jūsų pramintus takelius, dėliuojuosi - taip geriau, lengviau :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-03-15 17:20:18
Į tą vietą pasodinkit naują jauną klevelį, dūšioj bus lengviau...Jis dar suspės sutvirtėti ir įsikurs dar paukštukai...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2012-03-15 12:24:46
Vietoje Saulėkalnio klevų - tuštuma ir svetimas...nebegraudink, Pranuci...jau taip neramu.