Labai prašau:
— Nedink!
Ateiki į mane ir būki kaip namie.
Gali papoteriauti, bet gali ir — ne.
Čia laisvas tu, tikėjimuos ir išmonėse savo,
Tiktai tegu išlieka dar langų stiklai —
Pro juo žiūrėjo tėvas, motina ir brolis mano,
Ateidavo į kambarius ryto šviesa,
Bet niekas taip gražiai nešviesdavo, kaip aukštas klevas,
Apspitęs inkilais.

O Vakare, kol dviese dar,
Žiūrėkime, sukritę akimis, pro langus.
Tik šitaip galime dar atsimint save,
Kalbėt į tėvą, motiną, į brolį
Ir užsimiršt, kad vietoj klevo — tuštuma.