Nebėk į pievas;
jos dar pilnos sniego
ir rūpesčių, kaip atsibudus pražydėt vešliau.
Ir aš daug metų laukiu jau,
kada nuo tėvo plūgo plieno,
nušliaužę rūdys, su lietum išplauks -
Tikiu dar vis,
kad taip ilgai neartas laukas,
pakėlęs vagą,
duoną rugio varpoje skanaus.
Prisėsk šalia ir pakalbėkim,
kodėl taip jautriai laikas teka
per sielą nykstančio žmogaus.
Beje, ir aš žinau,
kad rūdys net ir plieną
paverčia į nieką...
Bet vis dėlto
aš pasiilgau duonos
paskui plūgą vaikščiojusios su tėvu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-03-20 01:16:08
... .... ....
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2012-03-03 14:23:29
...tai štai kas nemirtinga: DUONA.
Ačiū, Pelėda.*
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2012-03-03 08:35:10
Kaip visada gilu ir prasminga.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-03-02 23:32:45
Labai patiko...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-03-02 21:41:07
sujaudino prisiminimais
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-03-02 20:36:49
Vajei, koks man artimas ir mielas...priglausiu :) paglostė širdį
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-03-02 20:09:55
Sodrus, prasmingas kūrinys.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-03-02 19:29:07
Brandaus žmogaus kalbėjimas. Kalbėjimas to, kas suprato kas iš tikro svarbu.
Pabaigoje padedu tašką.