Nebėk į pievas;
jos dar pilnos sniego
ir rūpesčių, kaip atsibudus pražydėt vešliau.
Ir aš daug metų laukiu jau,
kada nuo tėvo plūgo plieno,
nušliaužę rūdys, su lietum išplauks -
Tikiu dar vis,
kad taip ilgai neartas laukas,
pakėlęs vagą,
duoną rugio varpoje skanaus.

Prisėsk šalia ir pakalbėkim,
kodėl taip jautriai laikas teka
per sielą nykstančio žmogaus.
Beje, ir aš žinau,
kad rūdys net ir plieną
paverčia į nieką...
Bet vis dėlto
aš pasiilgau duonos
paskui plūgą vaikščiojusios su tėvu.