Man truputį liūdnoka, kai žvalgaus
Būties jautrios plačiais peizažais –
Ateina pojūtis, nurimstančios dainos,
Ir it bedugnėje dangaus taškelis mažas,
Vis ieškau dar kažko
Kaip Brauno judesys,
Klajodamas ląstelėje Visatos.
O! kaip norėčiau
Dar nors kartą žvilgterėti į save
Ir, atsiminus praeitį,
Suvokt savo naujos būties reikšmes
Ir susigert atgal į Žemę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-02-25 23:34:03
labai... Klajodamas ląstelėje Visatos.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-02-22 20:20:06
Spėsit dar, neskubėkit. Visi susigersim kada nors...
Vartotojas (-a): megillah
Sukurta: 2012-02-22 12:20:45
Patiko :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-02-22 10:45:13
kaip atodūsis...o susigert į žemę spėsim