Man truputį liūdnoka, kai žvalgaus
Būties jautrios plačiais peizažais –
Ateina pojūtis, nurimstančios dainos,
Ir it bedugnėje dangaus taškelis mažas,
Vis ieškau dar kažko
Kaip Brauno judesys,
Klajodamas ląstelėje Visatos.

O! kaip norėčiau
Dar nors kartą žvilgterėti į save
Ir, atsiminus praeitį,
Suvokt savo naujos būties reikšmes
Ir susigert atgal į Žemę.