Mano ketvirto aukšto lange
Po tuopų dangumi
Palergonija pražydo vėlei.
Ant numegztų užuolaidų baltų
Ir ant siuvinėtų pagalvėlių
Ramybė užsnūdo.
O mano dar miklūs pirštai
Vis skuba ir skuba,
Lyg norėdami pasivyti
Prarastą kažką...
Ir nuo virbalų,
Nuo rankų manų
Kaip margas žaltys,
Kaip ilgas amžius
Nubėga nėrinys.
Ir baltu voratinkliu supasi jame
Mano slogi vienatvė
Šaltais žiemos vakarais.
Ir aš neliūdžiu.
Juk kartais noris ir vienumoj pabūti,
Pajust tą paslaptingą tylą.
O toj tyloj pražydusius žiedus surinkt
Kaip meilės eleksyrą.
Lai jie posmais eilėse
Prabyla.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-02-05 18:17:52
Šaltais žiemos vakarais.
Ir aš neliūdžiu.
Juk kartais noris ir vienumoj pabūti,
Pajust tą paslaptingą tylą.
O toj tyloj pražydusius žiedus surinkt
Kaip meilės eleksyrą.
Lai jie posmais eilėse
Prabyla ---> šito atsisakius, būtų neblogas, vientisas darbas. nurodytos eilutės tarsi prikabintos, neatitinka kūrinėlio atmosferos:)
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2012-02-05 18:00:04
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gražūs nėriniai, dvasios atgaiva - kūryba ir...laisvė.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-02-05 16:36:22
manau, nuo ,,Juk kartais noris...'' buvo galima truputį kitaip, bet šiaip - šaunus darbas. Gražiai sugretinti nėriniai, vienatvė, eilės.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2012-02-05 13:18:48
Taip ir matau, kaip nėrinys į eilėraščio posmelius nubėga. Puikus darbas.
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2012-02-05 12:11:48
Liūdi... Ir nėrinys tą visad atspindės.
Poetiškai gražiai mintis nunerta.
Vartotojas (-a): Gintenis
Sukurta: 2012-02-05 12:01:43
Laikini vienatvės laiptai, vedantys į dvasines ir fizines aukštumas.
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2012-02-05 11:36:19
Dvelkia ramybe ir jaukumu.
Anonimas
Sukurta: 2012-02-05 11:15:59
Taip, tik vienatvėje pajauti tą paslaptingą tylą... Gražus ir jaukus kūrinys.