Mano ketvirto aukšto lange
Po tuopų dangumi
Palergonija pražydo vėlei.
Ant numegztų užuolaidų baltų
Ir ant siuvinėtų pagalvėlių
Ramybė užsnūdo.
O mano dar miklūs pirštai
Vis skuba ir skuba,
Lyg norėdami pasivyti
Prarastą kažką...
Ir nuo virbalų,
Nuo rankų manų
Kaip margas žaltys,
Kaip ilgas amžius
Nubėga nėrinys.
Ir baltu voratinkliu supasi jame
Mano slogi vienatvė
Šaltais žiemos vakarais.
Ir aš neliūdžiu.
Juk kartais noris ir vienumoj pabūti,
Pajust tą paslaptingą tylą.
O toj tyloj pražydusius žiedus surinkt
Kaip meilės eleksyrą.
Lai jie posmais eilėse
Prabyla.