Prarijau horizontą.
Tada jaučiau bangų
Šėlimą burnoje.
Įstengiau tylėti.
Saulė degino gomurį.
Neverkiau.
Ji užvirino jūrą.
Laukimas.
Nenorėjau sugriauti
Saulėlydžio trapumo
Ir svajonių.

Tada jie
Skaičiavo viską,
Bet nesugebėjo
Sunumeruoti žvilgsnių,
Šypsenų,
Netgi minčių.
To nemokėjau ir aš.

Tuščiose minutėse
Varčiau atminties lapus:
Užsiliesnojau,
Kai žvaigždės blanko,
Šypsenom nepasiekiau saulės,
O veidrodžių atspindžiai
Buvo spėję mane sužlugdyti.
Atsitiesiau susivokus.

Ištirpdžiau voratinklius,
Kad paprasti dalykai
Nevirstų gyvenimo mįslėmis.