SCENA XII
Vėl Jono iš Griškabūdžio kambarys antrame namo aukšte, kuriame kaupia senienas ir įsitaisęs savo „raštinę“. Dabar ten atėjęs iš nuotraukos šventas Šv. Petras. Kaip skulptūra, anksčiau stovėjusio ant Viekšnių senųjų kapinių vartų stulpo.
JONAS Aš regis nemoku nei mąstyt, nei girdėt. Ir visai tikra, kad nemoku suvokti ką girdžiu. Akivaizdumas didelis ir neįmanoma suabejoti, kad tai ne iš tavo lūpų.
ŠV. PETRAS Ogi perkūnėlis žino, kada jūs, mirtingieji, liausitės abejoję. Didesnę dalį gyvenimo praleidžiate abejonėse. Taigi, girdėk dar kartą: eik ir pasakyk. Tiesą žmonai pasakyk, kad Šv. Petras atėjo.
JONAS Betgi girdžiu sakant, kad ir raktus pasiimčiau.
ŠV. PETRAS Gerai girdi.
JONAS O Viešpatie, niekuomet daugiau nerinksiu senienų. Bet gi koks tu būsi Šv. Petras be raktų?
ŠV. PETRAS. Ar manai, kad juos tau atiduodu visam laikui? Betgi žvelk pro langą. Atidžiau. Ar neatrodo, kad mes apsuptyje? Regis, kad ant kapinių vartų stulpo buvo saugiau negu čia.
JONAS Apsuptyje?
Nueina prie lango ir atsargiai stebi, kas už jo...
JONAS Tamsu, oi kaip tamsu. Ar apie šitą , taigi tamsos apsuptį kalbi, šventasis? Betgi spalio pabaiga . Kitaip nebūna.
ŠV. PETRAS. Paimk mano raktus ir eik pas žmoną.
JONAS Petrai, būk žmogus ir nevaryk mane pas žmoną su tokia žinia. Raktai neįtikins nei žmonos, nei viso Griškabūdžio. Daug kas linkę manyti, kad ir šiandien viskas kaip ir vakar. Taip niekuomet nebūna, bet šiemet pokyčių procesas intensyvesnis. Kad ir tavo toks neįprastas atėjimas. Bet dar keisčiau, kad per trumpą laiką pradedu apsiprasti – atrodo, kad mudu jau senokai susigyvenę. Galbūt bent jau nuo tos dienos, kai kažkur gavau tavo skulptūros nuotrauką. Nesuprantu, kodėl ji man buvus reikalinga. Na, nepyk, bet sakau, kaip girdi. Niekuomet nebuvau ir nesu kolekcionierius, ieškantis eksponatų kapinėse.
ŠV. PETRAS Dažnas mane fotografuoja kaip Leniną. Gal jis tau reikalingesnis?
Jonas nuščiūva ir kurį laiką atidžiai žiūri į skulptūrą
JONAS Sakai, fotografuoja kaip Leniną? Betgi iš tikrųjų... Leninas Mane, regis, suklaidino šitie tavo raktai. Todėl ir pasikalbėjome kaip su ŠV. Petru, Atleisk, Iljičiau. Juk visuomet žinojau, kad esi didžiausias XX amžiaus išdaigininkas. Bet kad sugebėtum iš nuotraukos išeiti skulptūra, vis dėlto nelengva patikėti. Tu tikrai Leninas? Vladimiras Iljičius Leninas?
V. PETRAS Paimk raktus. Jie ne nuo mauzoliejaus. Ir galvą suvilgyk šaltu vandeniu.
JONAS
(lyg sau) Štai ir žinok, kuris iš jų – kas? Bet argi labai svarbu, jeigu ir vienas, ir kitas tavo, Jonai, viešpačiai.
( Į Šv. Petrą) Taip, ateinu, bet prisimindamas:
Ne tavo tai, ką tau sumanė duot lemtis
Jonas atsargai, bet netikėtai lengvai paima atrodytų kietai apaštalo kairėje rankoje laikančius ir priglaustus prie krūtinės du masyvius raktus
JONAS Ir kas patikės, a? kad yra taip, kaip yra. Aš pats netikiu. Pasižiūrėjus dideli, masyvūs, sunkūs, o iš tikrųjų... Kažin, iš kokio metalo jie pagaminti. Nemanau, kad jį žino Mendelejevo lentelė.
ŠV. PETRAS Ir knygą paimk. Bet tai ne „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, ir, deja, net ne tavo kūrinys „Nugirstos mintys“, o evangelija. Paimk ir palik čia, ant stalo. Imdamas- persižegnok, padėdamas – taip pat.
Jonas susikaupęs įvykdo Šv. Petro paliepimą
ŠV. PETRAS Taip. Dėkui. Bet tai dar ne viskas. Dirbančio žmogau rankos niekuomet nebūna tuščios. Net jeigu jis vagis ar elgeta. Reikėtų ir manasias kuo nors užimti.
JONAS Gal lazdą paduoti?
ŠV. PETRAS Lazdą?
PETRAS. Puiki lazda. Net Pelėda su Vidiniu pavydėtų. Dar nematė. Jųdviejų lazdos tik išrodančios puikiai. O manoji - ir išrodanti puikiai, ir raštinga.
ŠV. PETRAS Raštinga?
JONAS Taip kitiems sakau juokaudamas, nes joje Dalijos įrašas. Minutėlę, minutėle. Et, regis iš galvos iškrito.
Greitai suranda lazdą ir perskaito:
JONAS „vėlėms pabosta // skaičiuoti chrizantemas // neužsibūkim...“
ŠV. PETRAS Iš kieno galvelės taip?
JONAS Dalija iš Kartenos – poetė, prozaikė, eseistė, filosofė...
ŠV. PETRAS O! žemaitė. Žinau, žinau... Paduok kairiosios rankos saujai. Ką dėsim į dešinę?
JONAS Kaip suvokiu, geriau už evangeliją mano namuose neįmanoma surasti.
ŠV. PETRAS Taip, ji gal geriausiai pritinka mano stotui, bet nauda nedidelė. Ją mintinai išmokęs. Kažin kada pats ją laikei rankose?
JONAS. Tai kad niekuomet neskaičiau.
ŠV. PETRAS Dar nevėlu. Paskaitysi. O man?.. Matau ant stalo Algirdo „Bedievio maldas“. Manau, kad tiks ir, žinoma, paduok savo paskutinįjį kūrinį. Kaip ten jis? „Nugirstos mintys“...
Jonas, surinkęs į pluoštelį, šventajam padeda į ranką Ražo „ Bedievio maldas“ ir savo „Nugirstas mintis“
ŠV. PETRAS Na, o dabar marš, bedievi. Pas žmoną, marš. Ir pasakyk jai tiesą. O jeigu kas ne taip – paskambink raktu į raktą. Išgirs. Būtinai išgirs. Ir patikės. Visas Griškabūdis išgirs ir patikės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-11-15 12:29:48
tuoj pat pradedu kalbėtis su Motina TERESE, ji lenda iš nuotraukos:
– Tai, ką Jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką, – vis dėlto KURKITE ! ;)