SCENA XII
  
      Vėl Jono iš Griškabūdžio kambarys antrame namo aukšte, kuriame kaupia senienas ir įsitaisęs savo „raštinę“. Dabar ten atėjęs iš nuotraukos šventas  Šv. Petras. Kaip skulptūra, anksčiau stovėjusio ant Viekšnių senųjų kapinių vartų stulpo.  

JONAS  Aš regis nemoku nei mąstyt, nei girdėt. Ir visai tikra, kad nemoku suvokti ką girdžiu. Akivaizdumas didelis ir neįmanoma suabejoti, kad tai ne iš tavo lūpų.
ŠV. PETRAS  Ogi perkūnėlis žino, kada jūs, mirtingieji, liausitės abejoję. Didesnę dalį gyvenimo praleidžiate abejonėse. Taigi, girdėk dar kartą: eik ir pasakyk. Tiesą žmonai pasakyk, kad Šv. Petras atėjo.
JONAS  Betgi girdžiu sakant, kad ir raktus pasiimčiau.
ŠV. PETRAS  Gerai girdi.
JONAS  O Viešpatie, niekuomet daugiau nerinksiu senienų. Bet gi koks tu būsi Šv. Petras be raktų?
ŠV. PETRAS. Ar manai, kad juos tau atiduodu visam laikui? Betgi žvelk pro langą. Atidžiau. Ar neatrodo, kad mes apsuptyje? Regis, kad ant kapinių vartų stulpo buvo saugiau negu čia.
JONAS  Apsuptyje?  
    
               Nueina  prie lango ir atsargiai stebi, kas už jo...

JONAS  Tamsu, oi kaip tamsu. Ar apie šitą , taigi tamsos apsuptį  kalbi, šventasis? Betgi spalio pabaiga . Kitaip nebūna.
ŠV. PETRAS. Paimk mano raktus ir eik pas žmoną.
JONAS  Petrai, būk žmogus ir nevaryk mane pas žmoną  su tokia žinia. Raktai neįtikins nei žmonos, nei viso Griškabūdžio. Daug kas linkę manyti, kad ir šiandien viskas kaip ir vakar. Taip niekuomet nebūna, bet šiemet pokyčių procesas intensyvesnis. Kad ir tavo toks neįprastas atėjimas. Bet dar keisčiau, kad per trumpą laiką pradedu  apsiprasti – atrodo, kad mudu jau senokai susigyvenę. Galbūt bent jau nuo tos dienos, kai kažkur gavau tavo skulptūros nuotrauką. Nesuprantu, kodėl ji man buvus reikalinga. Na, nepyk, bet sakau, kaip girdi. Niekuomet nebuvau ir nesu kolekcionierius, ieškantis eksponatų kapinėse.
ŠV. PETRAS  Dažnas mane fotografuoja kaip Leniną. Gal jis tau reikalingesnis?
                
             Jonas nuščiūva ir kurį laiką atidžiai žiūri į skulptūrą

JONAS  Sakai, fotografuoja kaip Leniną?  Betgi iš tikrųjų... Leninas  Mane, regis, suklaidino šitie tavo raktai. Todėl ir pasikalbėjome kaip su ŠV. Petru, Atleisk, Iljičiau. Juk visuomet žinojau, kad esi didžiausias XX amžiaus išdaigininkas. Bet  kad sugebėtum iš  nuotraukos išeiti skulptūra, vis dėlto nelengva patikėti. Tu tikrai Leninas? Vladimiras Iljičius Leninas?  
V. PETRAS  Paimk raktus. Jie ne nuo mauzoliejaus. Ir galvą suvilgyk šaltu vandeniu.    
JONAS  (lyg sau) Štai ir žinok, kuris iš jų – kas? Bet  argi labai svarbu, jeigu ir vienas, ir kitas tavo, Jonai, viešpačiai. ( Į Šv. Petrą) Taip, ateinu, bet  prisimindamas: Ne tavo tai, ką tau sumanė duot  lemtis

               Jonas atsargai, bet netikėtai lengvai paima atrodytų kietai  apaštalo kairėje rankoje laikančius  ir priglaustus prie krūtinės du masyvius raktus

JONAS  Ir kas patikės, a? kad yra taip, kaip yra. Aš pats netikiu. Pasižiūrėjus dideli, masyvūs, sunkūs, o iš tikrųjų... Kažin, iš kokio metalo jie pagaminti. Nemanau, kad jį žino Mendelejevo lentelė.
ŠV. PETRAS  Ir knygą paimk. Bet  tai ne „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, ir, deja, net ne tavo kūrinys „Nugirstos mintys“, o evangelija. Paimk ir palik čia, ant stalo. Imdamas- persižegnok, padėdamas – taip pat.

                 Jonas susikaupęs įvykdo Šv. Petro paliepimą

ŠV. PETRAS  Taip. Dėkui. Bet tai dar ne viskas. Dirbančio žmogau rankos  niekuomet nebūna tuščios. Net  jeigu jis vagis ar elgeta. Reikėtų ir manasias kuo nors užimti.
JONAS  Gal lazdą paduoti?
ŠV. PETRAS  Lazdą?
PETRAS. Puiki lazda. Net Pelėda  su Vidiniu pavydėtų. Dar nematė.  Jųdviejų lazdos tik išrodančios puikiai. O manoji - ir išrodanti puikiai, ir raštinga.
ŠV. PETRAS  Raštinga?
JONAS  Taip kitiems sakau juokaudamas, nes joje Dalijos įrašas. Minutėlę, minutėle. Et, regis iš galvos iškrito.
                 Greitai suranda lazdą ir perskaito:

JONAS  „vėlėms pabosta // skaičiuoti chrizantemas // neužsibūkim...“
ŠV. PETRAS  Iš kieno galvelės taip?
JONAS  Dalija iš  Kartenos  – poetė, prozaikė, eseistė, filosofė...
ŠV. PETRAS  O! žemaitė. Žinau, žinau... Paduok kairiosios rankos saujai. Ką dėsim į dešinę?
JONAS  Kaip suvokiu, geriau už  evangeliją mano namuose neįmanoma  surasti.
ŠV. PETRAS  Taip, ji gal geriausiai pritinka mano stotui, bet nauda nedidelė. Ją mintinai išmokęs. Kažin kada pats ją laikei rankose?
JONAS. Tai kad niekuomet neskaičiau.
ŠV. PETRAS  Dar nevėlu. Paskaitysi. O man?..  Matau ant stalo Algirdo „Bedievio maldas“. Manau, kad tiks ir, žinoma, paduok savo paskutinįjį kūrinį. Kaip ten jis? „Nugirstos  mintys“...
          
                 Jonas, surinkęs į pluoštelį,  šventajam padeda į ranką  Ražo „ Bedievio maldas“ ir savo „Nugirstas mintis“

ŠV. PETRAS  Na, o dabar marš, bedievi. Pas  žmoną, marš. Ir pasakyk jai tiesą. O jeigu kas ne taip – paskambink raktu į raktą. Išgirs. Būtinai išgirs. Ir patikės. Visas Griškabūdis išgirs ir patikės...