Vidinis ką tik atėjęs į Pelėdos „uoksą“

PELĖDA   Kaip sekasi? Kalbu, žinoma, apie poemą „Ašašai“. Atrodo, kad užsidarei, užsimiršai ar dar tingesnis pasidarei. Savęsp(i) pašte nieko iš tavęs nesurandu. Tuščia.
VIDINIS   Nesinori  trukdyti. Keli fragmentai yra. Bet kur juos reikėtų padėti, nežinau. Kol kas laikau juodraščiuose. Kartais Jonui iš Griškabūdžio telefonu padeklamuoju. Sakė, jeigu reikia, galėtų atvažiuoti.
PELĖDA  Nebarė?
VIDINIS   Ar dėl poemos? Sakė, pažiūrėsim, kaip dugną dėsim, bet dabar nėra į ką žiūrėti. Tačiau kai yra toks užsiėmimas - šviesiau. Daiktai pradeda šviest, atmintis pagyvėja.  

     Pelėda  su Vidiniu savi , lyg vienos draugės žmonės. Ir taip nuo vaikystės.  Savo išvaizda  net supanašėję Metų skirtumas  nedidelis, tačiau abu jau prieš dešimtmetį, kai senjorai – pensininkai. Laikas  būtų mirti, bet abu dar , pasak jų, krutantys. Ūgiu už Napoleoną didesni, bet ne kažin kaip. Dažniau bendrauja, kai išsiskyrę.  Dangus juodu apdovanojęs  gebėjimu  pasikalbėti  per nuotolį ir tokį susisiekimą vadina  įvairiai –  dažniau  transindukcija ir transintuicija. Dabar, kaip gyvenimas  aprimęs, išsiskyrimai retesni, kai  gyvena greta, transindukcinis ar transintuicinis bendravimas beveik  nurimęs - susieina, kalba, juokiasi ,ginčijas, mąsto, svarsto, matuoja...

PELĖDA   Lazdą statyk į kampą, o pats, brolau- prisėsk. Štai šneki apie Joną iš Griškabūdžio. Esą, telefonu kalbėjęs. Ar kartais nesakė, kad  žagsėjimas pagauna. Aš jį irgi pagainioju po savo  mintis.  Dabar vis dažniau. Turėtum  atspėti, kam jis man, beje , ir tau reikalingas. Žodžiu mudviems.
VIDINIS   Neketinu spėlioti. Tuščias darbas, Pranuci. Net  ir tuo atveju, jeigu atspėčiau. O kad man jis reikalingas, tai žinoma, bet ne daugiau, kaip visuomet.

     Pelėda pakilo iš krėslo. Neskubiai  vaikštinėjo po nedidelę patalpą. Paskui  sustojo priešais Vidinį ir pasigavęs jo švarko sagą.

PELĖDA  Laikas mums pagalvoti apie palikimą.
VIDINIS   Čia tai bent... Neturėčiau kitų rūpesčių, tai palikimo reikalas galvos tikrai nekvaršintų.
PELĖDA  Aš rimtai.
VIDINIS  Aš irgi rimtai, Pranuci. Kur tu jį matai, tą palikimą? Ką mes turim?  Patys save ir Dalijos padovanotas dvi  lazdas- vieną tau, kitą- man.
PELĖDA  Mūsų amžiuje ir lazda turtas. Aš savąją  paliksiu varnui Goliui. Bet , sakyk, kam palikti Šventąją?
VIDINIS   Šventąją?

     Vidinis  drėbtelėjo į krėslą.

VIDINIS   Šventąją?  Taigi, sakai, Šventąją. Bet paklausyk. Girdi?  Groja. Anksčiau žinojau, kad yra Harker jūros tyla,  arba Harker tyla. Dabar girdžiu ir jos muziką.  Iš jos paskutinio eilėraščio „ atgal“.  Klausyk, Pranuci...  Eilėraštyje  žodžiai,  o dabar... Girdi? Pavirto į muziką.  Ir manęs Jonas klausė, kodėl eilėraščio pabaiga atskirta trimis brūkšneliais ir sudėta  į šešias sulaužytas eilutes. Betgi ir patys žinom ir atsimename.

mėnulio naktyje rinksiu vieną po kito
baltus akmenėlius kely širdim sudėtus
gal rasiu kryptį iki ryto
kur žodis krito
šįkart
pratylėtas

PELĖDA  Gerai, Vidini. Bet nepaskęskime muzikoje, nepaisant kad ji ištirpdyta iš pabaigos paskutinio mums žinomo Harker eilėraščio „atgal“. Susikaupkime. Ilgiems apmąstymams mums nėra laiko.
VIDINIS  Niekuomet nepagalvodavau, kaip eilėraštis ištirpsta į muziką.
PELĖDA  Kaip manai- ar nederėtų mums pagalvoti apie Joną?
VIDINIS   Iš Griškabūdžio...
PELEDA   Na, taip. Iš Griškabūdžio. Bet jeigu žinai tinkamesnę kandidatūrą, sakyk.
VIDINIS  Neskubink, Pranuci. Reikia susikaupti.  Bet kas tuomet mudu bebūsime. Kas? Net į Harker tylos jūrą ar Harker tylą ji mus išmokiusi  įeiti. Ji... Pats žinai, Ji Dievas mums.  O Jonui?  Šventoji gerbia tą žmogų. Bet  tai ne tas pats, kas su juo būti.  O gal pati Šventoji  ką nors  nusižiūrėjusi? Gal reikėtų nuo jos pradėti?