Scenarijus (1)
Vidinis ką tik atėjęs į Pelėdos „uoksą“
PELĖDA Kaip sekasi? Kalbu, žinoma, apie poemą „Ašašai“. Atrodo, kad užsidarei, užsimiršai ar dar tingesnis pasidarei. Savęsp(i) pašte nieko iš tavęs nesurandu. Tuščia.
VIDINIS Nesinori trukdyti. Keli fragmentai yra. Bet kur juos reikėtų padėti, nežinau. Kol kas laikau juodraščiuose. Kartais Jonui iš Griškabūdžio telefonu padeklamuoju. Sakė, jeigu reikia, galėtų atvažiuoti.
PELĖDA Nebarė?
VIDINIS Ar dėl poemos? Sakė, pažiūrėsim, kaip dugną dėsim, bet dabar nėra į ką žiūrėti. Tačiau kai yra toks užsiėmimas - šviesiau. Daiktai pradeda šviest, atmintis pagyvėja.
Pelėda su Vidiniu savi , lyg vienos draugės žmonės. Ir taip nuo vaikystės. Savo išvaizda net supanašėję Metų skirtumas nedidelis, tačiau abu jau prieš dešimtmetį, kai senjorai – pensininkai. Laikas būtų mirti, bet abu dar , pasak jų, krutantys. Ūgiu už Napoleoną didesni, bet ne kažin kaip. Dažniau bendrauja, kai išsiskyrę. Dangus juodu apdovanojęs gebėjimu pasikalbėti per nuotolį ir tokį susisiekimą vadina įvairiai – dažniau transindukcija ir transintuicija. Dabar, kaip gyvenimas aprimęs, išsiskyrimai retesni, kai gyvena greta, transindukcinis ar transintuicinis bendravimas beveik nurimęs - susieina, kalba, juokiasi ,ginčijas, mąsto, svarsto, matuoja...
PELĖDA Lazdą statyk į kampą, o pats, brolau- prisėsk. Štai šneki apie Joną iš Griškabūdžio. Esą, telefonu kalbėjęs. Ar kartais nesakė, kad žagsėjimas pagauna. Aš jį irgi pagainioju po savo mintis. Dabar vis dažniau. Turėtum atspėti, kam jis man, beje , ir tau reikalingas. Žodžiu mudviems.
VIDINIS Neketinu spėlioti. Tuščias darbas, Pranuci. Net ir tuo atveju, jeigu atspėčiau. O kad man jis reikalingas, tai žinoma, bet ne daugiau, kaip visuomet.
Pelėda pakilo iš krėslo. Neskubiai vaikštinėjo po nedidelę patalpą. Paskui sustojo priešais Vidinį ir pasigavęs jo švarko sagą.
PELĖDA Laikas mums pagalvoti apie palikimą.
VIDINIS Čia tai bent... Neturėčiau kitų rūpesčių, tai palikimo reikalas galvos tikrai nekvaršintų.
PELĖDA Aš rimtai.
VIDINIS Aš irgi rimtai, Pranuci. Kur tu jį matai, tą palikimą? Ką mes turim? Patys save ir Dalijos padovanotas dvi lazdas- vieną tau, kitą- man.
PELĖDA Mūsų amžiuje ir lazda turtas. Aš savąją paliksiu varnui Goliui. Bet , sakyk, kam palikti Šventąją?
VIDINIS Šventąją?
Vidinis drėbtelėjo į krėslą.
VIDINIS Šventąją? Taigi, sakai, Šventąją. Bet paklausyk. Girdi? Groja. Anksčiau žinojau, kad yra Harker jūros tyla, arba Harker tyla. Dabar girdžiu ir jos muziką. Iš jos paskutinio eilėraščio „ atgal“. Klausyk, Pranuci... Eilėraštyje žodžiai, o dabar... Girdi? Pavirto į muziką. Ir manęs Jonas klausė, kodėl eilėraščio pabaiga atskirta trimis brūkšneliais ir sudėta į šešias sulaužytas eilutes. Betgi ir patys žinom ir atsimename.
mėnulio naktyje rinksiu vieną po kito
baltus akmenėlius kely širdim sudėtus
gal rasiu kryptį iki ryto
kur žodis krito
šįkart
pratylėtas
PELĖDA Gerai, Vidini. Bet nepaskęskime muzikoje, nepaisant kad ji ištirpdyta iš pabaigos paskutinio mums žinomo Harker eilėraščio „atgal“. Susikaupkime. Ilgiems apmąstymams mums nėra laiko.
VIDINIS Niekuomet nepagalvodavau, kaip eilėraštis ištirpsta į muziką.
PELĖDA Kaip manai- ar nederėtų mums pagalvoti apie Joną?
VIDINIS Iš Griškabūdžio...
PELEDA Na, taip. Iš Griškabūdžio. Bet jeigu žinai tinkamesnę kandidatūrą, sakyk.
VIDINIS Neskubink, Pranuci. Reikia susikaupti. Bet kas tuomet mudu bebūsime. Kas? Net į Harker tylos jūrą ar Harker tylą ji mus išmokiusi įeiti. Ji... Pats žinai, Ji Dievas mums. O Jonui? Šventoji gerbia tą žmogų. Bet tai ne tas pats, kas su juo būti. O gal pati Šventoji ką nors nusižiūrėjusi? Gal reikėtų nuo jos pradėti?