Santrauka:
Daliai Tamulevičiūtei atminti
– Nejau manei, kad numiriau?
Nelauk!
Aš greitai mirt nemoku.
Atėjusiai gyvent į žmogų,
Su juo man skirtis nevalia.
Aš – čia.
Vėl prie Varėnės, kur Merkys,
Paėmęs ją už rankos, tyliai veda
Į Nemuną...
Nedidelė ir jo lietuviška šalis.
Bet pažiūrėkite,
Kiek viršum jos
Žvaigždynų dega!
Nejau manei, kad numiriau?
Prisimeni?
Sugrįžk ir tu į mūsų klasę,
Ir būsime kaip buvom – 25.
Ir netiesa,
Kad iš savų kažką praradom –
„Škac, mirtie,
Visados škac“.
– O ne! Aš nemanau,
Kad Tu mirei, Daliuk.
Aš tik sakau,
Kad į Varėnės – Merkio žemę
Mes grįžtame...
Ir Dievas pasitinka mus,
Norėdamas priglausti prie krūtinės savo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-06-17 22:22:16
Ačiū. Jūsų atsiliepimas su pratesimu netgi prasmingesnis už mano eilėraštį.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2006-06-17 21:45:40
Tik-atėjusiai gyvent į žmogų-man neaišku. Daugiau viskas gerai. Toks asmeniškas pasirodė, bet gerai nuslinko smegenimis ir susivirškino:)