– Nejau manei, kad numiriau?
Nelauk!
Aš greitai mirt nemoku.
Atėjusiai gyvent į žmogų,
Su juo man skirtis nevalia.

Aš – čia.
Vėl prie Varėnės, kur  Merkys,
Paėmęs ją už rankos, tyliai veda
Į Nemuną...
Nedidelė ir jo lietuviška šalis.
Bet pažiūrėkite,
Kiek viršum jos
Žvaigždynų dega!

Nejau manei, kad  numiriau?
Prisimeni?
Sugrįžk ir tu į mūsų klasę,
Ir būsime kaip buvom – 25.
Ir  netiesa,
Kad iš savų kažką praradom –
„Škac, mirtie,
Visados škac“.

– O ne! Aš nemanau,
Kad Tu mirei, Daliuk.
Aš tik sakau,
Kad į Varėnės – Merkio  žemę
Mes grįžtame...
Ir Dievas pasitinka mus,
Norėdamas priglausti prie  krūtinės savo.