Žiogas ir Giedrė pajudino gan svarbią praktikoj praėjusių epochų atgarsių ir naujovės temą. Žiogui regis nestinga objektyvumo, tai kaip ištvėrė nepagyrus šito eilėraščio? O mes, skaitytojų masė, atsirinkom ir išrinkom. Naujumo klausimu lengva supainioti pypkę ir cibuką. Kaip žinom, mene nauja – seną pasakyti naujai. O seną naujai pasako tie, kas spec. naujo neieško susirietęs, tą istorija rodo. Ir ne kokių žodelių, terminų tai reikalas, o vidinio turinio. Kada štampai praslysta kaip nebuvę, o kada jau erzina? Tai labiausiai nuo skaitytojo įgūdžių priklauso, bet ir patyrusį autoriaus turinys gali užburti, kad retų banalybių nebejaus. Arba tiesiog tinka ten tos banalybės.
Žinoma, štampai tai ne vertybių aruodas, aruodas – kiti palikimo aspektai. Verta pasisaugoti. Ir Giedrės komentaras rodo tam tikrą pavojų – kad nesupainiojus tų aspektų. O naujovių ieškant – dar labiau. Ar nauja – svarbiausias siekis ir tobulybės matas? Ypač formos prasme.
Štai postpost įvairiausiai motyvuotų ieškotojų genialiausias radinys – Dievo Motiną tapyti dramblio išmatomis, - lyg negalėtum nirt į filosofines gelmes, šiaip į š... įsispytrinęs.
Gal nebeminėkim saulės, širdies, audros, dangaus mėlynės (o su žydra kaip?), dar poros šimtų žodžių derinių, ir būsim laimingi, virtuozai?

Giedrės eilėraštis ne šiaip geras, jis nuoširdus. O šiaip skaitytojai negi pergyvensim – tai realu ar sugebėta sumeistruoti. Kiekvienas gal keistume kai ką, gal redaguotume gerokai. Bet primena kiekvienam, miela paskaityti.

Labai gražus...ir jausmas nuostabus

gerb. Žiogui : ačiū už nuomonę, bet aš manau, kad vaizdinių žaismas kiekvienu atveju gali būti naujas jaudinantis, gražus ir nesenstantis, tik kiekvienas individas tai priima pagal savo literatūrinio skonio receptorių skalę ir estetinį krūvį, todėl ir nuomonių įvairovė visai suprantama. Mene nusenusių praėjusių epochų nėra - dvasios lobiai nesensta.

Paukščiai, skrydis, sparnai - trafaretiškas ir nusenęs veržimosi, laisvės, išsilaisvinimo simbolis.
Dangaus, audros, jūros motyvai, kalbant apie meilę, taip pat siejami su praėjusiomis lit. epochomis.
Taigi - mažai kas naujo.

vaizdingas ir jautrus

Sugrįžau dar kartą paskaityti ir pasiimti.

Per užpustytą laimės kalvariją
Aš tavo pėdų šilumą jaučiu,

Meilė ir kančia, ilgesys... Labai jautru.

Skaičiau kelis kartus. Labai artimas širdžiai. Kaip visuomet negalima atsitraukti nuo Jūsų eilių.Imu.

Tu vėl arti, o mano mūza, gali
Ruduo pavasariu nužengt nuo debesų --
--------
Kaip visuomet daug grožio, meilės, jausmo, mokėjimo plačiai ir giliai matyti.

Ilgesingas ir kartu, toks mielas, mielas rudens minčių paveikslas...
,,Tu vėl arti, o mano mūza, gali
Ruduo pavasariu nužengt nuo debesų --
Bučiuoju beržynėlio gelsvą šalį,
Taip stebuklingai šalnoje šviesu."
Pasiimu...

"Tu taip toli ir viskas taip vėlai" - kvapą užima