Tu taip toli, kad net sapnai negali
Atskrist per jūras paukščiais debesų
Į rudeniu nugirdytąją šalį,
Kurioj aš meilės vizija esu --

Vėjažolių ūkuos paskendus žaibo sauja,
Dulkėtų pagriovių karklai
Kažką ten mano daliai pranašauja --
Tu taip toli ir viskas taip vėlai

Karščiuojančia aušra vilnija --
Į jūras išplaukė balti laivai minčių,
Per užpustytą laimės kalvariją
Aš tavo pėdų šilumą jaučiu,

Jų aurą sklidiną ugnies neramią --
Rudens lietus lyg protrūkis geismų...
Aš taip lengvai palieku šerkšno žemę
Ir  paslaptim dainos švytėt imu --

Tu vėl arti, o mano mūza, gali
Ruduo pavasariu nužengt nuo debesų --
Bučiuoju bežynėlio gelsvą šalį,
Taip stebuklingai šalnoje šviesu.