Akmeninis milžinas sėdi mėnuly
Ir žvelgia akim akmeninėm žemyn.
Kur buvot, kometos, kur buvot?
Kur esat visatos lediniam glėby?
Išskėčia milžinas penketą pirštų
Ir renka į saują klajokles.
Sugrįžta, vėl skrenda... Pasilgtos, pamirštos!
Mes garbę vėl milžinui nešam kaip duoklę.
Kur buvot, kometos, kur buvot?
Kur vykstat? Be ribų visata, be prasmės.
Tiktai milžinas klausia kaip verkti mėnuly
Susigriebęs už tylinčios savo širdies.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-10-03 16:35:21
Šaunuolė, tikrai neblogai, svarbiausia, kad džiugina natūralumas ir originalumas. Tas milžinas! Tik man atrodo, kad su šituo eilėraščiu nepadirbėta iki galo, o pabaiga nusaldinta gerokai, tai patarčiau ją pergalvoti. Šiaip gražūs motyvai, jau pradedi jausti eilėraščio galimybes, tad pabandyk surasti metaforas, tokias, kokias tik tu gali pasakyti. Ieškok. Viskas turi būti gerai :)
Sėkmės!
Anonimas
Sukurta: 2011-09-04 19:46:35
įdomiai
ir tas milžino personažas )
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-09-04 18:35:04
Kur buvot, kometos, kur buvot?
Kur vykstat? Be ribų visata, be prasmės.
..begalybėje viskas...sukas
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-09-04 17:06:57
Visata be ribų, bet su prasme. Tik, deja, ne viską mes aprėpiam ir žinom. Ir negreit turbūt sužinosim