Akmeninis milžinas sėdi mėnuly
Ir žvelgia akim akmeninėm žemyn.
Kur buvot, kometos, kur buvot?
Kur esat visatos lediniam glėby?

Išskėčia milžinas penketą pirštų
Ir renka į saują klajokles.
Sugrįžta, vėl skrenda... Pasilgtos, pamirštos!
Mes garbę vėl milžinui nešam kaip duoklę.

Kur buvot, kometos, kur buvot?
Kur vykstat? Be ribų visata, be prasmės.
Tiktai milžinas klausia kaip verkti mėnuly
Susigriebęs už tylinčios savo širdies.