Ant šalto grindinio, šešėlių apsupty,
Kur pasakų krantai nuščiuvo,
Toliau nei kažkada esu savoj šaly –
Ant mėlyno pasaulio mūro.
Ir svajos, ir troškimai lyg miražai
Dar vaikiškus pečius apleido,
Krentu žemyn su džiaziniais pasažais –
Juk niekas nepažįsta Arlekino veido...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-10-03 16:32:01
Braukytinas, bet tenka pripažinti, kad tikrai neblogas darbas. Pabaiga puiki ir tematika nenuobodi, su filosofiniais nukrypimais. Rašyk, po truputį atrasi savo. Beje, patarčiau nerimuoti tų pačių kalbos dalių, nes tai nupigina tekstą, juk išaugome iš Maironių jau. Vat, kaip ir viskas. Dirbk, o mes bandysim patarti. Sėkmės! :)
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2011-08-31 09:19:19
Eilėraštis JAU vyriškas...
Anonimas
Sukurta: 2011-08-31 00:44:16
valdai žodį, bet ne prasmę , taip pasirodė, bet neteigiu to. :( Įdomu, kad mūras mėlynas - pamaniau kas nežaidžia spalvomis, bet kilo tam tikrų įsivaizdavimų, sakau gal apie dangų, kosmosą ar dar ką... Dar vaikiškus pečius apleido - kam tas Dar?