Ir kai nesinori ilgiau vakaroti,
Pakyla boružių pulkai nuo suknelės
Ir skrenda... Manęs neišmokė svajoti,
Mane pilku skarmalu metė prie kelio.
O jie vis nueina. Ir taip – kasdienybė:
Nuo rankų – į dulkes, nuo kojų – į purvą
Raudoni taškeliai, ir linki ramybės
Prie kelio į didelę širdį sugulę.
Sumindė... Vėl laukia – išties vaikas ranką,
Močiutė numes skepetaitę kaip kryžių.
O man tik pakilti – raudona padangė
Dėl vakaro vienišo šauksmo sugrįžo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-08-06 10:01:44
Jėz, jau senokai neskaičiau kažko tokio savotiško. Giriu tave, tikrai, šaunuolė. Net nepamanyčiau, jog tavo kūrinys, tobulėjimas spartus! Tokie gražūs išgalvojimai ir sąsajos. Malonu buvo skaityti, daugiau tokių perliukų :) pagalvok dėl šitos vietos, nes ji kliūna:
"Sumindė... Vėl laukia – išties vaikas ranką," - manau, paskutinius du žodžius vertėtų apkeisti vietomis.
Sėkmės! :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-08-04 19:27:34
Gilios mintys paliestos, kaip širdies šauksmas, brandus paskutinis posmas.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-08-04 14:47:50
Kaip šauniai apie tuos mažus vabalėlius.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-08-04 13:18:54
Tikrai vertas dėmesio eiliukas. Iš pavadinimo tikėjausi kažko vasariškai
lengvo, o sugulė tiesiai į širdį...