Ir kai nesinori ilgiau vakaroti,
Pakyla boružių pulkai nuo suknelės
Ir skrenda... Manęs neišmokė svajoti,
Mane pilku skarmalu metė prie kelio.

O jie vis nueina. Ir taip – kasdienybė:
Nuo rankų – į dulkes, nuo kojų – į purvą
Raudoni taškeliai, ir linki ramybės
Prie kelio į didelę širdį sugulę.

Sumindė... Vėl laukia – išties vaikas ranką,
Močiutė numes skepetaitę kaip kryžių.
O man tik pakilti – raudona padangė
Dėl vakaro vienišo šauksmo sugrįžo.