Gintariniais lašais nuriedėki
Tu suraižytais mano delnais.
Per raukšles ir per randus – ištiesink
Jūros aukso pilnais bučiniais.
O kodėl vėjo nešamą smiltį
Šiandien aukštu vardu vadinu?
Ir slepiu ją po delnu, sušildau,
Ir iškvėpus joje gyvenu...
Vandenų karalystėj – kaip vagys,
Grobia šypsenas putoms bangų.
Ne panirti – iškelt, pasisavint,
Jūros bučinį verčia ledu...
Gintariniais lašais – atleidimas,
O iš jūros gelmių – kas kadais
Buvo kopos, kur pėdą įmynus
Vėl žarsčiaus kaip pilkais pelenais...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2011-07-04 23:04:54
geras eiliukas, šaunuolė
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-07-04 23:02:04
Su jausmu rašytas, nuoširdus. Labai patiko...Gintariniais lašais – atleidimas...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-07-04 22:52:29
Tikrai geras, tiesa. Nemaža dalis gerokai seniau rašančių ir, suprantama, vyresnių net galėtų paimti pavyzdį.
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-07-04 22:20:17
Šiaip visai geras eilius, tik man paskutinė strofa nepatiko. Aišku, kalbu labai subjektyviai, todėl gali nekreipti dėmesio į tai. Patarčiau pergalvoti paskutinę iš tikrųjų, nes emocija tikrai juntama. Dar tritaškių patarčiau pamažinti, nes jei emocija gerai išsakyta, jų tikrai nereikia. Su rimu ir ritmu susitvarkai jau geriau, sveikintina :) Sėkmės!
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2011-07-04 13:16:43
Gintariniais lašais nuriedėki
Gintariniais lašais - atleidimas
Gražiai apjungta