Gintariniais lašais nuriedėki
Tu suraižytais mano delnais.
Per raukšles ir per randus – ištiesink
Jūros aukso pilnais bučiniais.

O kodėl vėjo nešamą smiltį
Šiandien aukštu vardu vadinu?
Ir slepiu ją po delnu, sušildau,
Ir iškvėpus joje gyvenu...

Vandenų karalystėj – kaip vagys,
Grobia šypsenas putoms bangų.
Ne panirti – iškelt, pasisavint,
Jūros bučinį verčia ledu...

Gintariniais lašais – atleidimas,
O iš jūros gelmių – kas kadais
Buvo kopos, kur pėdą įmynus
Vėl žarsčiaus kaip pilkais pelenais...