atsisėdam dviese
sakau išgertume naktį jei
ji būtų šviesesnė
todėl geriam tik tai
kas iš stiklo
į stiklą
į gerklę sausą
kaip ražienos rudenį
prieš lietų
kai gyvybė menka rūsiuose
užmiega
klausi
pirmiausia tai kas nutiko
ką veikėm ką valgėm
ką suradom
ar pametėm
po to
ko nėra
ko nebebūna
kai miestas
nuo vienišo žingsnių
paspringsta
ir kosti ilgai
taip
kad dreba langai
užmigti negali
išžiūrėjai save
po to tylim
ir sninga pelenais
iš mūsų
kaip ugnikalnių
žinai
aš dar gyvas
tik savęs nepažįstu
tu sakai
bet aš nemoku
tavo kalbos
kaip ir savosios
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-07-14 17:12:13
Užkibti galima jau nuo pradžios, ji labai gera.
To -(tai) kas nutiko
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-16 22:46:38
dar ne visai grynuolis. ir ritminė linija - lyg nutraukta, lyg nebaigta, tarsi dar būtų ką pasakyti.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-06-15 13:12:08
Sveikas pargrįžęs!
Vientisas, netgi pratisas, ir tai – gerai.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-06-13 20:15:12
ar užtikrintas gyvumu nei savęs nepažįsti ir savos nemoki... bet viską gerai išvardinai gyvuok
Anonimas
Sukurta: 2011-06-13 19:07:19
"kai miestas / nuo vienišo žingsnių / paspringsta / ir kosti ilgai" - gera vieta (man patiko), tačiau sakyti, jog visas eilius gerai įgyvendintas - nedrįstu.