atsisėdam dviese
sakau išgertume naktį jei
ji būtų šviesesnė

todėl geriam tik tai
kas iš stiklo
į stiklą

į gerklę sausą
kaip ražienos rudenį
prieš lietų
kai gyvybė menka rūsiuose
užmiega

klausi
pirmiausia tai kas nutiko
ką veikėm ką valgėm
ką suradom
ar pametėm

po to
ko nėra

ko nebebūna
kai miestas
nuo vienišo žingsnių
paspringsta
ir kosti ilgai
taip
kad dreba langai
užmigti negali
išžiūrėjai save

po to tylim

ir sninga pelenais
iš mūsų
kaip ugnikalnių

žinai
aš dar gyvas
tik savęs nepažįstu
tu sakai

bet aš nemoku
tavo kalbos
kaip ir savosios