Santrauka:
Iš S. Gedos, nebeieškau ir Ražo pokalbių...
nebeieškau „Atleisk, nesutiksiu niekuomet.“
Ateis tas metas, kai horizontas nebylys
Iš akių ir sąmonės išsprūsta,
Kai paskutinis spindulys veidu nuslys,
Kur nebūtis jau susisukus gūžtą.
Žydėjimas – bekalbis grožio spindesys,
Ar man vienam apsunkę akys markstos?
Kai grimzta pamažu šviesiausioji žaismė „esi“,
Akimirka slysta į atvertą karstą,
Į tamsą gyvasties, kurioj užgimęs jaudulys
Telkiasi, besiblaškąs į trapią mintį:
Nėra matmens, kurtus yra įkritęs pavyzdys
Tuštumoje, kuri gebės gaminti.
Iš spalvų, garsų, ženklų dėlioti stebuklus,
Kurie nustebins net Kūrėjo žingsnį:
Galias suteikęs, Jis – toks naivus ir patiklus,
Bet įžvalgus – grįžtant teks grąžinti.
Ražas
2011-06-07 08:44:25
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-11 12:21:46
apsunkę akys >> apsunkusios.
mąslūs tie pokalbiai, matyt.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-06-09 08:29:19
...viskas praeina...dėlioti stebuklai taip pat...gražiai apjungėt nuo -atleisk iki grąžinti...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-06-07 13:48:23
Iš spalvų, garsų, ženklų dėlioti stebuklus,
...perlas...štai ko reikia žmogui išmokti, kad gyvenimas būtų pilnavertis...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2011-06-07 09:39:45
Gerai, sėkmės.
Galima daug pakalbėti, net ir ginčijantis, išskiriant atskyrus minties potepius. Beje, mano galva, tuštuma irgi priklauso būties kategorijai, kaip ir nebūtis, kuri sukasi ar kuriai reikalinga GŪŽTA.
Pirmyn!